Velykų sekmadienio ryta Ryanair lėktuvas skraidino mus iš Vilniaus į Maltą. Buvo šiek tiek nerimo, kaip seksis vairuoti kairiąja puse ir važiuoti per žiedus, bet viskas ėjosi lengviau, nei tikėjausi.
Gozo – tai antroji pagal dydį Maltos archipelago sala. Ji maždaug Panevėžio miesto dydžio , tačiau joje telpa neįtikėtina daugybė istorijos ir gamtos stebuklų. Gozo yra žalesnė, kalvotesnė ir gerokai mažiau urbanizuota nei pagrindinė Malta, todėl tai geriausia vieta tokiems, kaip mes- ieškantiems gamtos vaizdų ir autentiškumo..
Keliaudami pakrantėmis, negalėjome atitraukti akių nuo smaragdinės jūros spalvos – ji čia tokia intensyvi, jog kartais atrodydavo visškai neįtikėtinai. Gražios įlankėlės, vėjo nugludintos uolų arkos ir senovinės druskos kasyklos.
Maltos ir Gozo reljefas yra dėkingas dėl to, kad salos nedidelės, tad jas galima kirsti skersai išilgai, tačiau kranto linija tokia raižyta, jog tie 70 km Gozo takais leidžia pamatyti viską: nuo druskos kasyklų uolose iki paslaptingų urvų. Visas atostogų dienas švietė saulė. Balandžio pradžioje jūroje vanduo dar vėsus, bet po žygiavimo taip gera buvo atsigaivinti!
Su įdomumu lankėmės Džgantijos šventykloje, kuri yra viena seniausių savarankiškai stovinčių konstrukcijų pasaulyje – ji pastatyta maždaug prieš 5500 metų (senesnė net už Egipto piramides!).
