Artėjant Joninėms, subrendo planas savaitėlei išlėkti į kalnų žygį. Pasidalinus šia idėja su bičiuliais Vytautu ir Vidu, jie mielai priėmė pasiūlymą- taip susidarė mūsų šaunioji bendraminčių trijulė.
Svarsčiau, kokį gi kalnų rajoną pasirinkti, kad nuvykti būtų galima greitai ir nebrangiai. Aišku, artimiausi Tatrai, tačiau Aukštųjų Tatrų takuose- gausybė žmonių, o ir nakvynės perpildytose chatose nelabai viliojo. Buvo apsispręsta autobusu keliauti į Slovakiją ir praeiti Žemųjų Tatrų kalnagūbrio vakarinę dalį.
52,8 km, ↑ 2180 m ↓ 2040 m,
Tuomet nuo Chopoko (2024 m) kalno nusileisti žemyn ir pervažiuoti į Auštuosius Tatrus , įkopti į Rysy viršūnę-tai buvo ilgai brandinta svajonė. Šiuose kalnuose daug kartų lankėmės pavasarį, rudenį ar žiemą, kai įkopimui sąlygos nėra pačios tinkamiausios. Sykį vasarą jau buvome pakilę visai netoli tikslo, tačiau prasidėjęs lietus greitai pavirto į nemenką sniego pūgą, aplink nebesimatė nieko, o mūsų vasariška apranga pasirodė visiškai netinkama tokioms oro sąlygoms, teko leistis žemyn.
Flixbus autobusas, pajudėjęs iš Kauno 2-ą val. nakties, pavakare mus išlaipino Slovakijos Donovaly miestelyje. Kilome į kalną, kol priėjome jaukų namelį kalnuose Útulňa pod Kečkou, kuriame gyvenanti šeima priima nakvoti turistus.
Žemuosiuose Tatruose yra keletas vietų, kuriose oficialiai leidžiama statyti palapines. Tačiau atstumas tarp jų nemažas, todėl sekantį vakarą, užėjus rūkui, nakvojome tiesiog nusileidę iki pirmųjų medžių.
Kitos dienos pavakare prieiname namelį Útulna Ďurková- šalia jo šeimininkai už simbolinį mokestį leidžia nakvoti palapinėse.
Trečios žygio dienos vakare, pasimėgavę bulviniais blynais ir alučiu kavinėje ant Chopoko kalno, keliavome žemyn į Jasna miestelį, iš kurio autobusu pajudėjome į Štrbské Pleso- iš čia prasideda takas į Rysy viršūnę.
24 km, ↑ 1160 m ↓ 1160 m,
Įkopti į Rysy ir nusileisti atgal per vieną dieną nenešant kuprinės gal ir būtų įmanoma, bet mes rezervavome vietą nakvynei kalnų namelyje Chata pod Rysami (2250m), nuo kurios iki viršūnės lieka visai nedaug.
Ryte, pavalgę sočius pusryčius, pradžioje- sniego šlaitu, o vėliau- takeliu uolomis kopėme aukštyn, ir štai ji, viršūnė! Gaila, kad įkopimo dieną dangus buvo apniukęs, kalnuose tvyrojo rūkas, tad negalėjome pasigėrėti vaizdais. Teko atsisakyti ir pradinio plano nuo viršūnės leistis į Lenkijos pusę- matomumas prastas, statų nusileidimą ir saugančias grandines dengė sniegas, todėl nutarėme nerizikuoti ir grįžti tuo pačiu taku.
Vakarienę jau virėme belaukdami Flixbus autobuso Stary Smokovec stotyje.
